Eglė Ramoškaitė apie Meg Rosoff knygą „Taip dabar ir gyvenu“: „reto stiprumo knyga paaugliams“
Norisi pradėti apžvalgą klausimu: ar kas nors skaitėte šią knygą? Peržiūrėjau goodreadsus, įvairius knygų tinklaraščius, google – panašu, kad ne aš viena šitą knygą praleidau, nors, atrodo, tikrai rimtai seku young adult naujienas Lietuvoje. Ačiū mano darbui (ieškau užsienio autorių knygų, kurias būtų galima išversti į lietuvių kalbą) ir mokslams (studijuoju young adult (YA) literatūros rašymą) už Meg Rosoff atradimą – „Taip dabar ir gyvenu“ reto stiprumo knyga paaugliams, kurią vis aptikdavau visokiuose rekomendacijų sąrašuose tiek kaip rašymo pavyzdį, tiek kaip itin rekomenduojamą spekuliatyvinės fikcijos apysaką.
Už 2004 m. originalo kalba pasirodžiusią „Taip dabar ir gyvenu“ Meg Rosoff įvertinta „Guardian“ vaikų literatūros prizu, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase'o apdovanojimais. 2016-aisiais metais rašytojai už viso gyvenimo kūrybą įteikta Astridos Lindgren atminimo premija. Visada kiek įtariai žiūriu į premijas, apdovanojimus, ženkliukus ant knygų, skatinančius pirkti ir įvertinimus goodreadsuose – t.y. apdovanojimai, premijos ir subjektyvių numonių skaitinė išraiška nesusiję su tuo, kokį įspūdį paliks knyga. Paliko didžiulį ir nors jis niekaip nepriklauso nuo apdovanojimų, bet suprantu už ką.
Kitaip nei galima pamanyti, „Taip dabar ir gyvenu“ nėra istorinė fikcija, istorija nukelia skaitytoją į ateitį (žanras gali būti tiek sci-fi, tiek distopija, todėl vadinu „spekuliatyviąja fikcija“), kurioje penkiolikmetė Deizė iš gimtosios Amerikos atkeliauja į Angliją gyventi su savo teta ir jos vaikais. Nepaisant to, kad trečiojo pasaulinio karo šnabždesiai vis garsėja, Deizė kartu su pusbroliais ir pussesere puikiausiai nerūpestingai leidžia laiką tetos ūkyje iki tie šnabždesiai virsta veiksmais. Šalyje prasideda kartas, kariuomenės pasisavina civilių nuosavybę, išskaido šeimas, Deizę ir jos mažąją pusseserę Paiperę atskiria nuo pusbrolių, kuriuos jos pasiryžta surasti. Čia trumpai be skaudulių. Atrodo eilinė karo istorija, nukelta į ateitį, bet čia įsipina nuostabus Meg Rosoff rašymas – visa istorija iš Deizės perspektyvos, vos kelios dialogo eilutės ir tos pačioje teksto pabaigoje, praėjus keliems metams po karo, kai Deizė tarsi pagaliau gali kalbėti, nes skausmas ir siaubas, kurį išgyveno vykstant karui, žodžiais nenusakomas. Štai ką padarė autorė – ji visiškai nesistengė įrodyti skaitytojui, kaip viskas baisu, nesistengė įlįsti į jo mintis veikėjų jausmais (išskyrus vos kelis atvejus, kai Deizė nebeišlaikė), ji lakoniškai ir paprastai parodė, kas vyksta, o pats skaitytojas paliekamas suvokti, kad taip, šito nenusakysi žodžiais. Knygoje meistriškai įpinama merginos anoreksijos istorija, uždraustos meilės linija, titaniška jauno žmogaus stiprybė, kalbama ir apie „šviesiąją“ karo pusę – tikrai ne visiems, bet pačiai Deizei: karo metu ji pagaliau atrado šeimą, žmones, kurie jos klausėsi ir iš tiesų girdėjo.
„Taip dabar ir gyvenu“ greita knyga, vos 170 puslapių, bet kala į giliausius emocijų sluoksnius. Viena stipriausių ir labiausiai paveikusių detalių – karo aprašymas nesuvokiančio vaiko akimis.
Nr. 1 rekomendacija rimtos* YA mėgėjams.
*Norėčiau sakyti „literary“ YA mėgėjams, bet čia turbūt labiau tiems, kurie ieško YA literatūroje gilesnių sluoksnių ir mažiau žanriškumo.
